1Šimtas septyniasdešimt antrais metais karalius Demetrijas, sutelkęs kariuomenę, nužygiavo į Mediją, ieškodamas pagalbos kovoje su Trifonu. 2Persijos ir Medijos karalius Arsakas, išgirdęs, kad įsiveržta į jo žemes, išsiuntė į žygį vieną savo karo vadų, kad paimtų Demetriją gyvą į nelaisvę. 3Karo vadas leidosi į žygį ir paėmęs į nelaisvę atgabeno jį pas Arsaką, o šis įmetė jį į kalėjimą.
4Kraštas gyveno taikiai per visas Simono dienas.
Jis rūpinosi savo tautos gerove.
Žmonės gėrėjosi jo galybe
ir jo didingumu per visą jo gyvenimą.
5Jis apvainikavo visą savo garbę,
užimdamas Jopės uostą,
padarydamas jį jūros salų vartais.
6Jis išplėtė savo tautos ribas,
tapdamas krašto šeimininku.
7Jis paėmė daug belaisvių,
tapo Gezero, Bet Cūro bei tvirtovės šeimininku,
pašalino iš jos nešvarius daiktus,
ir nebuvo, kas galėtų su juo lygiuotis.
8Žmonės dirbo savo žemę ramybėje,
laukai davė derlių,
o lygumų medžiai – vaisių.
9Seni vyrai laisvai sėdėjo aikštėse,
šnekučiuodamiesi apie savo palaimą;
vaikinai vilkėjo šaunų kario apdarą.
10Jis nesiliovė tiekti miestams maistą
ir aprūpinti juos gynybos priemonėmis,
kol jo garsas nuskambėjo iki pat žemės pakraščių.
11Jis padarė taiką krašte,
ir Izraelis patyrė didelį džiaugsmą.
12Kiekvienas sėdėjo po savo vynmedžiu bei figmedžiu,
ir nebuvo kam jų bauginti.
13Nebeliko krašte, kas prieš juos kovotų;
tų dienų karaliai buvo sutriuškinti.
14Simonas padėjo visiems savo tautos kukliesiems,
uoliai laikėsi Įstatymo
ir iššlavė visus atsimetėlius ir nedorėlius.
15Jis padarė šventovę garbingą,
praturtindamas ją reikmenimis.
16Žinia apie Jehonatano mirtį pasklido iki Romos ir net Spartos. Žmonės labai liūdėjo. 17Bet išgirdę, kad jo brolis Simonas vietoj jo tapo vyriausiuoju kunigu ir valdo kraštą bei jo miestus, 18jie išraižė jam vario lenteles, norėdami atnaujinti draugystę ir sąjungą, kurią buvo sudarę su jo broliais Judu ir Jehonatanu. 19Jos buvo perskaitytos Jeruzalėje sueigos akivaizdoje.
20Štai nuorašas laiško, kurį atsiuntė spartiečiai.
„Spartiečių valdovai ir Spartos miestas su džiaugsmu sveikina vyriausiąjį kunigą Simoną, seniūnus, kunigus ir visą žydų tautą, mūsų brolius.
21Pasiuntiniai, kuriuos atsiuntėte mūsų tautai, pranešė apie jūsų garbę ir garsą, ir mes džiaugėmės, kad jie atvyko. 22Mes esame šitaip užrašę jų pranešimo turinį savo viešų sueigų užrašuose: ‘Antiocho sūnus Numenijas ir Jasono sūnus Antipatras, žydų pasiuntiniai, atvyko pas mus atnaujinti draugystės ryšių su mumis. 23Tautai patiko surengti šiems vyrams iškilmingą priėmimą ir jų žodžių nuorašą padėti į tautos archyvą, kad spartiečių tauta turėtų jų įrašą. Šio įrašo nuorašas pasiųstas vyriausiajam kunigui Simonui’“.
24Po to jie nusiuntė į Romą Numeniją su dideliu aukso skydu, sveriančiu tūkstantį minų, kad patvirtintų sąjungą su romėnais.
25Girdėdami apie tuos dalykus, žmonės sakė: „O kaip mes padėkosime Simonui ir jo sūnums? 26Jis, jo broliai ir tėvo namai buvo mums ir atrama, ir parama. Jie kovojo ir atrėmę Izraelio priešus išsaugojo jo laisvę!“ 27Išraižius įrašą vario lentelėse, jis buvo pritaisytas prie stulpų Siono kalne.
Štai įrašo nuorašas:
„Šimtas septyniasdešimt antrų metų, tai yra trečių didžiojo vyriausiojo kunigo Simono metų, elulo aštuonioliktą dieną Asaramelyje, 28kunigų ir žmonių, krašto vadų ir seniūnų didžiojoje sueigoje mums buvo pranešta:
29‘Mūsų krašte bemaž be perstojo vykstant karams, Matatijo sūnus Simonas, kunigas iš Joaribo palikuonių, bei jo broliai statė save į pavojų ir priešinosi mūsų tautos priešams, kad išsaugotų savo šventovę bei Įstatymą, ir pelnė didelę garbę savo tautai. 30Jehonatanas subūrė tautą, tapo vyriausiuoju kunigu ir buvo sujungtas su savo protėviais. 31Priešams nusprendus užpulti kraštą ir pakelti ranką prieš šventovę, 32pakilo Simonas ir kovojo už savo tautą. Apginkluodamas savo tautos karius ir mokėdamas jiems algas, jis išleido daug savo pinigų. 33Jis įtvirtino Judėjos miestus ir Bet Cūrą prie Judėjos ribų, kur anksčiau buvo laikomi priešų ginklai, ir pastatė ten žydų įgulas. 34Jis įtvirtino Jopę prie jūros ir Gezerą palei Azotą, kur anksčiau gyveno priešai. Ten jis apgyvendino žydus ir aprūpino tuos miestus, kas tik buvo reikalinga jiems atsistoti ant kojų. 35Žmonės matė Simono ištikimybę bei garbę, kurią jis buvo pasiruošęs pelnyti savo tautai, ir paskyrė jį savo vadu bei vyriausiuoju kunigu dėl to, kad visa tai jis buvo padaręs, ir dėl jo teisumo bei visapusiškos ištikimybės savo tautai. Visais būdais jis stengėsi išaukštinti savo tautą. 36Jo dienomis ir jam vadovaujant pasisekė išvaryti iš krašto pagonis, taip pat buvusius Dovydo mieste Jeruzalėje. Jie buvo pasistatę tvirtovę, iš kurios darydavo išpuolius, norėdami suteršti šventovės aplinką ir skaudžiai pažeisti jos orumą. 37Joje jis apgyvendino žydų karius bei ją įtvirtino krašto ir miesto saugumo dėlei ir paaukštino Jeruzalės sienas.
38Turėdamas visus tuos dalykus omenyje, karalius Demetrijas patvirtino jį vyriausiuoju kunigu, 39pakėlė jį į savo bičiulius ir suteikė jam garbingų poaukščių, 40nes girdėjo, kad romėnai buvo kreipęsi į žydus kaip savo draugus, sąjungininkus bei brolius ir kad romėnai buvo iškilmingai priėmę Simono pasiuntinius. 41Todėl žydai ir jų kunigai nutarė, kol pasirodys patikimas pranašas, kad Simonas būtų jų vadas visam laikui, 42kad jis būtų jų karo vadas, kad rūpintųsi šventove, kad skirtų pareigūnus, atsakingus už pamaldas šventovėje, ir krašto, ginkluotės bei įtvirtinimų pareigūnus, 43kad rūpintųsi šventove ir kad visi jam paklustų, kad sutartys krašte būtų rašomos jo vardu ir kad vilkėtų karališku purpuru ir nešiotų aukso sagę. 44Niekam iš žmonių ar kunigų nebus leista panaikinti bet kurį iš šių nutarimų ar priešintis tam, ką jis įsakys, ar sušaukti krašte sueigą be jo leidimo, ar rengtis purpuru, ar prisisegti aukso sagę. 45Kas elgtųsi priešingai šiems nutarimams ar atmestų bet kurį iš jų, bus baudžiamas’“.
46Visa tauta sutiko duoti Simonui teisę elgtis pagal šiuos nutarimus. 47Simonas juos priėmė ir sutiko būti vyriausiuoju kunigu, valdytoju ir žydų tautos bei kunigų etnarchu ir būti jų visų gynėju. 48Buvo duotas įsakymas išraižyti šį įrašą vario lentelėse, pritvirtinti jas žymioje vietoje šventovės aplinkoje 49ir jų nuorašą padėti į iždą, kad Simonas ir jo sūnūs juos turėtų.
